Istorijos vadovėlis 12 (IV gimnazijos) klasei

Šis istorijos vadovėlis apima ugdymo programos dalis, skirtas Tarptautinių santykių (Pasaulio ir Lietuvos) bei Religijų ir mentaliteto (Pasaulis) istorijos klausimams nagrinėti. Konkrečios Pasaulio ir Lietuvos istorijos temos išdėstytos chronologine tvarka kiekviename temų bloke, o ne atskirai, kaip pateikta ugdymo programoje. Šia tvarka vadovaujantis, mokiniai galės paraleliai lyginti Pasaulio ir Lietuvos istorijos procesus laike. Tokia kurso mokymosi eiga yra tik rekomendacinio pobūdžio. Mokytojai, sudarinėdami mokslo metų teminius pamokų planus, gali rinktis: mokyti vadovėlyje siūloma tvarka arba, atvirkščiai – iš pradžių mokyti Pasaulio, o tik vėliau Lietuvos istorijos temų.

Kiekvienos vadovėlio temos struktūrą sudaro kelios dalys.

1. Temos pradžioje pateikiami keli probleminiai klausimai. Jie traktuotini kaip galimi pamokos uždavinių formulavimo orientyrai, bet nesiūlomi kaip vieninteliai galimi. Mokytojas gali suformuluoti analogiškus probleminius klausimus, kuriuos padės nagrinėti ir spręsti faktografinė vadovėlio medžiaga. Šie klausimai nėra formalaus pobūdžio pamokos įvadas, bet prioritetiniai tiriamieji teiginiai, atsižvelgiant į tai, kad vidurinio ugdymo istorijos programos pagrindinė metodologinė prieiga yra probleminis mokymas. Jeigu pagrindinio ugdymo laikotarpiu didžiausias dėmesys skiriamas faktografinėms istorijos žinioms formuoti, čia siekiama, vadovaujantis europietiška istorijos periodizacija, analitiškai atskyrus esminius žmogiškosios veiklos ir patirties istorijoje pjūvius į atskiras temas, mokyti istorijos rekonstrukcijos, kelti, analizuoti ir vertinti istorinius procesus per istoriografijos suformuluotas problemas. Pagrindinis tikslas nėra teisingai ar neteisingai atsakyti į atskirus istorinius klausimus, bet analizuojant problemas lavinti mokinių kritinio mąstymo gebėjimus. Koncentruotas kiekvieno atskiro teminio bloko mokymas(is) suteikia mokiniui galimybę geriau suvokti konkrečią problemą, jos istoriškumą ir kaitą laike. Autorių nuomone, iškelti probleminiai klausimai leidžia savarankiškai analizuoti, skatina ne tik rasti, bet ir apmąstyti, yra atviri ir tolerantiški įvairioms interpretacijomis, neperša „teisingos“ nuomonės, yra pagrįsti ir jau kelti istoriografijoje.
2. Šalia probleminių klausimų pateiktas istorinių sąvokų (terminų) žodynėlis. Jis reikalingas ne tik dėl to, kad mokinys, nagrinėdamas paragrafo tekstą, jau būtų susipažinęs su sąvokomis ir žinotų jų prasmes. Probleminiu mokymu paremtame istorijos ugdyme žinoti terminus reikia dėl kelių priežasčių. Pirma, tai yra fundamentali istorinių žinių struktūros dalis. Antra, be sąvokų sudėtinga suprasti ir nagrinėti istorinius šaltinius ir tekstus, kurie parašyti konkrečios istorinės epochos kalba ir naudojant tos epochos bei nusistovėjusią akademinio istorijos mokslo terminiją. Trečia, tik tinkamai vartodamas istorines sąvokas mokinys gebės kurti savo žodinį ar tekstinį istorinį naratyvą ir argumentuota kalba išreikš savo pažinimo kompetenciją.
3. Paragrafo faktografinis ir istorines problemas interpretuojantis tekstas, kuriame aprašomi visi programoje fiksuoti istoriniai įvykiai, reiškiniai, klausimai, datos ir istorinės asmenybės. Paragrafo tekstas paįvairintas iliustraciniais istorijos šaltiniais, kurie ne tik suteiks papildomos informacijos, bet ir galės būti naudojami pritaikant jiems didaktinius klausimus. Teksto pabaigoje pateikiama keletas apibendrinamojo pobūdžio klausimų, padedančių įtvirtinti išmoktą temą.
4. Darbo su šaltiniais dalis. Vadovėlyje pateikiama daug originalių istorijos šaltinių fragmentų, kurie publikuojami pirmą kartą. Šaltiniai įvairūs tiek savo prigimties forma (pirminiai ir antriniai), tiek žanrais, tiek istoriografine kilme (užsienio autorių ir Lietuvos istorikų naratyvai). Didaktiniai klausimai, skirti šaltiniams analizuoti, labiau orientuoti į kritinės analizės gebėjimus, į siekį mokyti mokinius „prakalbinti“ jų kalbą ir turinį, siejami su paragrafo teksto informacija. Remiantis šiuolaikinės istorijos didaktikos empirine patirtimi, jais siekiama lavinti įvairius mokinių istorinius gebėjimus (atpažinti ir klasifikuoti istorinius faktus; lokalizuoti juos laike ir erdvėje; nustatyti priežasties ir pasekmės ryšius; formuluoti lyginamuosius vertinimus; apibendrinti istorinius faktus ir perduoti informaciją, esančią šaltinyje; rasti ryšių tarp skirtingų istorijos temų; kelti „tiriamuosius“ klausimus; skirti šaltinių žanrus; įvertinti šaltinių informacinę vertę; praktiškai panaudoti turimas istorines žinias). Šie šaltiniai gali būti naudojami ne tik per
   pamokas analizuojant individualiai ar dirbant grupėmis, bet ir gali būti skiriami namų darbams. Rekomenduojama mokyti mokinius patiems kurti didaktinius, probleminius klausimus atsižvelgiant į pateiktus šaltinių tekstus.
5. Vadovėlio pabaigoje pateikiamas papildomos rekomenduojamos literatūros sąrašas lietuvių ir užsienio kalbomis (chrestomatinių šaltinių rinkiniai; akademinė istoriografija; publicistika; mokslo populiarinimo tekstai ir kt.), priskirtinas kiekvienai konkrečiai temai. Mokiniams jis bus naudingas plečiant istorines žinias, ieškant atsakymų į vadovėlyje esančias užduotis, prašančias remtis papildomais šaltiniais, rengiant įvairaus pobūdžio istorinius projektus. Mokytojams šis sąrašas bus patogi bibliografinė nuoroda, jei reikės greitai susirasti tekstų, kurių pagrindu jie galės kurti savo originalias, autorines didaktines užduotis 12 (IV gimnazijos) klasės mokiniams.
   Viliamės, kad ši mokymo(si) priemonė sudarys galimybę mokiniams, pasirinkusiems istorijos mokomąjį dalyką, paneigti vieno garsaus XX a. politiko metaforą, teigiančią, kad „Istorija yra pati geriausia mokytoja, turinti pačius blogiausius mokinius“, o mokytojams palengvins jų darbą nuolat besikeičiančios Lietuvos švietimo sistemos ugdymo turinio iššūkiuose.

Autoriai